Draugystė tarp Lietuvos ir Austrijos per muziką: vokalinio kvinteto kelias į Aspekte festivalį

Muzika yra ne tik garsų junginys – tai universalus tiltas tarp kultūrų, laikmečių ir idėjų. Ji kalba apie tai, kas nėra išreiškiama žodžiais, ir sujungia pasaulius, kurie, regis, neturėtų nieko bendra. Tą įrodė Vokalinio meno tinklo dainininkai Ilona Pliavgo, Ieva Marmienė, Vaidas Bartušas, Roberta Daugėlaitė ir Alfredas Miniotas, drauge su austrų menininkais Rupert ir Doris Huber. Jų kelionė, prasidėjusi Druskininkų meno rezidencijoje, tapo tarptautiniu projektu, atnešusiu naujų spalvų šiuolaikinės eksperimentinės muzikos laukui. Šio projekto rezultatas – programa, kuri apima pasaulines premjeras ir tarptautinės šiuolaikinės muzikos grandų, tokių kaip Pauline Oliveros ir Christian Wolf, kūrinius. Ji buvo pristatyta Lietuvos ir Austrijos auditorijoms, o jos kulminacija tapo dalyvavimas prestižiniame Aspekte festivalyje Zalcburge.

Rupert Huber, garsėjantis subtiliu įsijautimu į kultūrinius ir žmogaus ryšio su gamta kontekstus, savo kūrinį „Miško dvasios“ sukūrė remdamasis dviem pagrindiniais motyvais: lietuvių mitologija ir vilkų problemine padėtimi Baltijos regione. Lietuvių mitologijoje vilkas simbolizuoja ne tik gamtos jėgą, bet ir ryšį su kitais pasauliais. Šiandien jis tampa simboliu, primenančiu, kaip svarbu saugoti gamtos balansą. Pasak Vilniaus universiteto mokslininkų, vilkų populiacija Lietuvoje svyruoja apie 300 individų, o jų buveinės kasmet mažėja. Huber perteikė šį dvilypumą savo kūrinyje, kuris alsuoja gamtos dvasiomis ir išreiškia jos pažeidžiamumą. Skudučiai, integruoti į partitūrą – tai tiltas į lietuvių liaudies muziką, į archajišką pasaulį, kur gamta ir žmogus buvo nedalomi. Atlikėjams šis kūrinys buvo ypatingas šansas prisiliesti prie unikalios muzikos. „Kiekviena nata kalbėjo apie praeitį ir tai, ką dar galime išsaugoti ateičiai“, – sakė partiją atlikusi Ilona Pliavgo.

Repeticijos Vilniuje, kultūros komplekso Sodas 2123 erdvėje, tapo kūrybinės sinergijos laboratorija. Atletikos galerija, buvusi sporto salė, įkūnija dialogą tarp istorijos ir šiuolaikinio meno. Jos akustinės savybės suteikė atlikėjams galimybę eksperimentuoti su garsais, kurie įgavo naujas spalvas. Rupert ir Doris Huber repeticijų metu supažindino atlikėjus su „grynojo dainavimo“ technika. Šis metodas reikalauja ne tik aukšto vokalinio pasirengimo, bet ir visiško susiliejimo su erdve. Viena įsimintiniausių akimirkų buvo improvizacija, kai dainininkai, užsimerkę ir stovėdami specifinėje pozicijoje, leido balsams intuityviai lietis erdvėje. „Tai buvo tarsi skrydis. Mes matėme skirtingus vaizdinius, bet visus mus jungė ta pati nesvarumo būsena“, – dalijosi Roberta Daugėlaitė. Atlikėjai džiaugėsi, kaip galerijos minimalizmas leido koncentruotis į garsą, pašalinant visus išorinius trukdžius.

Agnės Mažulienės kūrinys Tykuma tyrinėja tylos ir garso priešpriešą. Ši subtili garsų kompozicija kvietė klausytojus į meditacinę garsinę erdvę, kurioje susiliejo vokalo ir tylos momentai. „Tai buvo tarsi garsinis kvėpavimas – ramus, bet tuo pačiu galingas“, – apibūdino Alfredas Miniotas. Pauline Oliveros ir Christian Wolf kūriniai suteikė programai solidaus tarptautinio šiuolaikinės muzikos konteksto. Oliveros filosofija, pagrįsta sąmoningo klausymosi praktika, skatino ne tik atlikėjus, bet ir klausytojus susitelkti į garsą kaip meditatyvų reiškinį. Tuo tarpu Wolf eksperimentinė muzikos kalba suteikė svorio, leisdama atlikėjams aktyviai įsitraukti į kūrinio garsinį formavimą. Šių kompozicijų derinys padėjo sukurti programos balansą tarp šiuolaikinio ir eksperimentinio turinio. Atlikėjai taip pat akcentavo, kad koncertinės programos ruošimas padėjo jiems augti kaip menininkams. „Tai buvo iššūkis, bet kartu ir galimybė naujai pažvelgti į savo balsą, kūną kaip į kūrybinį įrankį,“ – pridūrė Vaidas Bartušas.

Kovo 7 d. Kauno Prisikėlimo bažnyčia tapo unikalios patirties erdve. Pilnutėlė žiūrovų erdvė, gausios ovacijos ir publikos susižavėjimas liudijo, kad tokios muzikos Lietuvoje poreikis tik stiprėja. „Tai buvo tarsi kvietimas sustoti ir įsiklausyti – ne tik į garsą, bet ir į save“, – dalijosi viena klausytoja. Po pasirodymo atlikėjai jautė stiprų emocinį pakylėjimą. „Tai buvo ne tik koncertas. Tai buvo mūsų didelio darbo rezultatas. Džiaugiamės, kad mūsų idėjos ir mūsų balsai pagaliau susiliejo su puikios bažnyčios erdve ir dovanojo publikai aukštą kultūrinį turinį“, – teigė Vaidas Bartušas.

Aspekte festivalis Zalcburge yra vienas reikšmingiausių šiuolaikinės muzikos renginių Europoje. Dalyvavimas šiame festivalyje buvo didelė garbė tiek Vokalinio meno tinklo organizacijai, tiek lietuvių kultūros reprezentacijai. Aspekte pradėtas organizuoti 1977 metais, garsėja savo dėmesiu eksperimentinei muzikai ir naujiems, aktualiosios ir šiuolaikinės kūrėjams. Festivalis tapo platforma, kurioje susitinka menininkai iš viso pasaulio, siekiantys praplėsti muzikavimo ribas. Tačiau tarptautinio projekto įgyvendinimas susidūrė su iššūkiais. Finansų pritraukimas ir tarptautinio pasitikėjimo užsitikrinimas reikalavo daug pastangų. „Nepaisant sunkumų, ši patirtis mums buvo neįkainojama. Ji įrodė, kad tikėjimas ir atkaklumas gali atverti naujas duris“, – sakė Roberta Daugėlaitė.

Kelias į Zalcburgo sceną šįkart nebuvo grįstas nei raudonais kilimais, nei sklandžiais maršrutais. Vos spėjus atsikvėpti po koncerto Kaune, skrydžių išvakarėse pasiekė žinia – skrydžiai atšaukti. Akimirksniu teko persijungti į ekstremalaus planavimo režimą. Ir tada, kaip tikrame gerame siužete, pasirodė mūsų kelionių herojė – ilgametė bičiulė Džiuginta Radavičiūtė. Jos draugiškumas ir gebėjimas rasti sprendimus net tada, kai, rodos, jų nėra, tapo tikru išsigelbėjimu. Pirmasis vairuotojas surastas, tačiau reikėjo ir antrojo. Laimei, čia jau likimas ėmėsi darbo – į nuotykį entuziastingai įsitraukė Vokalinio meno tinklo narys Jevgenijus Kovalčukas. Autobusiukas rastas, grafikai pakoreguoti, o kelionė – prasidėjusi. Ir nors mikroautobuso ratai sukosi gerokai lėčiau nei lėktuvo sparnai, kelionė tapo ne mažiau sklandi – tik šįkart ne kilometrais, o širdžių artumu ir pokalbių gyliais matuojama.

Kelyje gimė mažytė mūsų tradicija – improvizuotas muzikos vakarėlis. Kiekvienas komandos narys dalinosi daina, kuri kėlė nostalgiją ar priminė kažką brangaus. Skambėjo ne tik rimti choriniai opusai ar eksperimentinės garsų tekstūros, bet ir netikėtai atgimę jaunystės hitai. Pasimatė dar viena neregima mūsų jungtis – pasirodo, kai kurių atlikėjų repertuaras vienija ne tik scenoje, bet ir ausinėse. Juokas, nuoširdūs pokalbiai, šiek tiek miego, šiek tiek repeticijų – kelionė tapo ne tiek keliavimu per šalis, kiek kelione į save ir į komandą. Ir kai autobusiukas artėjo prie Austrijos sienos, tapo aišku: šis kelias, kad ir kiek kilometrų skyrė, suartino mus labiau nei bet kuri greita transporto priemonė.

Zalcburge mūsų laukė ne tik kalnų fone įsikūręs miestas, bet ir prestižinis „Aspekte“ festivalis – viena svarbiausių šiuolaikinės muzikos scenų Europoje. Jau atvykus į įspūdingąją Kollegienkirche bažnyčią, kurios barokiniai skliautai lyg gyva akustinė skulptūra gaudė kiekvieną garsą, tapo aišku – tai bus ne tik koncertas, bet ir iššūkis.

Kaune publika buvo palaikanti, smalsi, atvira, norinti pažinti. O štai Zalcburge mus pasitiko gurmaniški muzikos klausovai, įpratę prie drąsių raiškos eksperimentų ir netikėtų sprendimų. Jautėme pagarbų jaudulį, tą saldų nerimą, kuris verčia susikaupti iki paskutinio kvėptelėjimo. Mūsų bagažas šįkart buvo kur kas vertingesnis už kelioninius lagaminus – šeši kūriniai, kiekvienas su iššūkiu dainininkams. Skambėjo Pauline Oliveros, Robert Moran, Rupert Huber, Julia Wolf ir Agnės Mažulienės kūriniai. Net keturios kompozicijos buvo parašytos būtent mūsų ansambliui – tai ne tik didžiulė atsakomybė, bet ir neįkainojama kūrybinė patirtis. Zalcburgo publikai pristatėme dvi pasaulines premjeras – Ruperto Huberio „Miško dvasias“ vokaliniam ansambliui ir skudučiams, ir Agnės Mažulienės „Tykumą“. Ir kai po paskutinio akordo bažnyčios erdvėje įsivyravo tyla, žinojome – šią akimirką mes išlaikėme tą nematomą egzaminą. Ne tik kaip atlikėjai, bet kaip kūrėjai, tiltais tampantys tarp kultūrų, patirčių ir garsų.

Baigiantis šiai kelionei, supratome – kartais didžiausi pokyčiai įvyksta ne tik scenoje, bet tyliose autobusiuko kelionėse, repeticijų pauzėse ir netikėtose gyvenimo aplinkybėse. Grįždami namo, jautėmės ne tik pavargę, bet ir nepaprastai praturtėję. Kiekvienas iš mūsų į Lietuvą parvežė ne tik naujas patirtis ir pažintis, bet ir gilesnį supratimą apie tai, ką iš tikrųjų reiškia kurti tiltus tarp kultūrų ir žmonių. O šios kelionės aidas pasklido daug plačiau, nei galėjome tikėtis. Koncerto Zalcburge įrašas buvo pastebėtas ir nuskambėjo net už Atlanto – prestižinėje Marvino Roseno radijo laidoje „Classical Discoveries“, skirtoje atrasti naujus, netikėtus ir drąsius balsus šiuolaikinėje muzikoje. Taip mūsų atliekama muzika, gimusi tarp Lietuvos miškų ir Zalcburgo bažnyčių skliautų, pasiekė ir Jungtinių Amerikos Valstijų klausytojų ausis.

Tai – dar vienas priminimas, kad garsas nežino sienų, o muzika, net ir nuskambėjusi vieną valandą koncerte, gali gyventi toliau, sklisti per radijo bangas, įsikurti svetimų miestų kambariuose ir paliesti tuos, kurie nė nenutuokia apie mažą ansamblį iš Lietuvos, drąsiai ieškantį naujų raiškos formų.