O kas, jei kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) nebūtų miręs vos 35-erių? Galbūt jo gyvenimas būtų panašesnis į mūsiškius – kupinas skubėjimo, pirkinių, pokalbių su emigravusiais artimaisiais, rūpesčio šeima, tikėjimo ir meilės. „Balso žinutės Sofijai“ – tai dokumentinė fantazija apie tai, kas Čiurlionis buvo, ką jis reiškia šiandien ir kuo dar galėtų tapti. Didysis Lietuvos genijus čia nužengia nuo sustingusių skulptūrų postamentų, dingsta iš jubiliejinių plakatų ir tampa veidrodžiu, kuriame atsispindi mūsų pačių rūpesčiai, prieštaravimai, ydos ir dorybės, nepasitenkinimas, meilė ir svajonės. Kūrinyje Čiurlionio laiškai žmonai Sofijai virsta trumpomis balso žinutėmis iš paskutinės 1911-ųjų nakties, kai jis išėjo pasivaikščioti, peršalo ir netrukus mirė. Pasakojimas laisvai jungia fantaziją (pavyzdžiui, įsivaizduojamą Mykolo Kosto Čiurlionio psichoterapiją) ir tikrus biografinius nutikimus (tarkime, kaip žiemą jis nušalo pirštus). Greta menininko gyvenimo iškyla jo artimųjų, pažįstamų, net gatvės praeivių istorijos, kviečiančios pažvelgti į save iš šalies – arba prisiminti artimą žmogų, kuriam gal verta paskambinti ar nusiųsti balso žinutę? Norėdama pažvelgti į Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą iš naujo, kūrybinė komanda pasitelkė dramaturginius sprendimus, garso dizainą, įrašus ir muziką. Remdamasi menininko ir jo amžininkų laiškais bei prisiminimais, komanda taip pat surengė ekspedicijas į svarbiausias Čiurlionio biografijos vietas – nuo Druskininkų iki Palangos. Gatvėje užkalbinti praeiviai – nuo „mažoj tautoj gimęs perlas“ iki „popsas popsas popsas“ – atskleidžia, kaip įvairiai mūsų sąmonėje įsirėžęs tas pats Mikalojus Konstantinas.

Susisiekite su mumis